Truputį apie pinigus
Labas,
aš esu materialistas. Ne visiškas. Nemanau, kad gyvenimo džiaugsmas ir vienintelis siekis – pinigai. Tačiau taip jau klostosi mano gyvenimas, kad aš suprantu – be pinigų negalėsiu gyventi tokio gyvenimo, kokio noriu. Kaip ir bet kas jūsų. Ne tiesa? Tiesa – aš pinigų kiekio nepaminėjau. Kiekvienam ta “finansinė laisvė” prasideda nuo labai skirtingos sumos. Ir gerai.
Noriu pristatyti schemą, pagal kurią (ar panašią) mąsto žmonės, panašūs į mane. Visai tikėtina, kad ir tu taip mąstai.
Paprastutė požiūrio ir suvokimo schema
Nagi vagi! Ką manai apie tokį požiūrį?
Kiek kiekvienam mūsų reikia – dažnai net mes patys negalime atsakyti. Godumas – bloga savybė, sunaikinanti žmogų kaip asmenybę, kaip patrauklią bendravimui ir draugavimui asmenybę. Tam ir yra išrasta mano jau minėta protinga sąvoka – “finansinė laisvė”. Jeigu žmogus turi tiek pinigų, kad jam jų pakanka, jis gali nevaržydamas savęs svajoti apie materialius dalykus, tai pasiekti negrauždamas savęs ar neblogindamas kurios nors kitos srities – jis jau finansiškai laisvas. Pabrėžiu, materialius. Gyvenime be to OI kiek daug reikia, kiek daug yra. Ir gerai.
O ar norai apsiribos kelione dviračiu į darbą, ar reikės jachtos bei 12 cilindrų mašiniuko su 3 turbinom iki jos nuvažiuoti naudojant milžiniškus kiekius kuro – čia jau kitas klausimas.
Beje, nematau nieko smerktino, jei žmogus turi daug, nori daugiau ir to siekia. Tai pagirtina! Juk pripažinkime, kad žmonės, kurie sako “nemėgstantys” tokių “turčių”, iš tiesų jiems giliai – o gal ir ne taip giliai, kai gylis tesiekia kelnių kišenę, kurioje yra piniginė – pavydi. Čia jau pasistoja sugebėjimų ir išmanymo klausimas. Arba galima sakyti… Viskas remiasi į paprastą gyvenimo formulę, kuri noriu verčia į siekiu.
Apie tai kalbant, pabraižiau dar vieną schemutę, kuri iliustruoja mano dabartinę finansinę pasaulėžiūrą. Ji tęsia pirmąją.
Norų ir siekių transformacijos schema
Sako, kad apie 85% pasaulio turtų valdo 5% žemėje gyvenančių žmonių. Tačiau nėra statistikos, kuri parodytų keli iš tų 5% gyvena vis dar ne ekonominio tranzo – finansinės laisvės – pojūčiu. Jo, tai, sakyčiau, gan realiatyvu. Tuo tiki – taip yra. Ir taškas.
Lygiai taip pat nėra statistikos, kiek pasaulio žmonių jaučiasi finansiškai laisvi. 1%? Tie patys 5? Ne, ne ne! 10%? 20%?..
Ech, o gal visgi nežiūrėkime į kitų daržą? Paklauskim savęs: Ar aš dabar esu finansiškai laisvas? Atsakymas nukreips teisinga linkme pirmoje schemoje. Jeigu, tikėtina, nuklydai į antrą schemą, klausk savęs ir keliauk. Keliauki link šypsniaus :-)
Nesugebi? Negali? Tada… Tikriausiai ne mano schema remiesi. Nes pas mane nėra parodyta, kad TU negali. Pas mane kaip tik parodyta, kad gali. Netiki? Tai pažiūrėk dar. Ir dar. Tiek, kiek reikės.
Ir pabaigai… Prisimenant pradžią. Ar žinai, kiek tau reikia?
Ir filosofinė mintis, kuri leis atsakyti į visus klausimus teisingai: būk sąžiningas sau. Nebijok.
Huh… Pažiūrėjau dar į antrą schemą… Tai išryškėja vienas faktas: gyvenimas sunkus, nes pagundų (arba “lengvesnių kelių”) daug, bet dauguma jų veda į ne ten, kur norime :)
O kur veda? I chaltura? Na, siuo metu as tikrai nesu finansiskai priklausoma, bet zinau, kad jau simet save islaikysiu, o po metu dveju busiu ir visai nepriklausomas zmogelis, tereikia kazkokiu pastangu ir tiek. Kada tavoji suome grizta?:)
Labai panasus i pokalbi, kuriuo verbuojama i marketinga :). (teko susidurti)
Postale: veda į susiraukusį veiduką, kadangi į ten nukreipta daugiausiai rodyklių :) O pastangos ir yra tas dalykas, kuris leidžia tau pasiekti viską.
Manoji grįžta gegužės 1. :P
Napalias: aš buvau tik 1 seminare, susijusiame su pinigais – ir ten buvo kalbama apie tai, jog būtina taupyt ateičiai. Žinoma, po to verbavo dirbti draudimo pardavėju, su visomis pakopomis ir t.t. :D O šią (ar panašią) schemą galėtų naudoti visi kalbantys apie pinigus. Nes be mano pavaizduotų variantų nėra tiek jau daug alternatyvų. Legalių.
Pinigai, kaip ir daugelis kitų svajonių yra primestos. Bent mano gyvenime daugiausiai džiaugsmo suteikė nemokami dalykai.
Turtingi nebūsim, tol kol nepakeisim požiūrio į pinigus ir kol neatiduosim kitiems tiek, kiek patys norime gauti.
Pirma reikia duoti, paskui gauti.
Geras postas, pritariu tokiam požiūriui.
Besidomėdamas turtingų žmonių gyvenimais, priėjau prie tokios išvados: finansiškai laisvas yra toks žmogus, kuriam pinigai yra tarnas, įrankis, priemonė. Tuo tarpu didelė dalis visuomenės yra pinigų tarnai arba net vergai.
Tygas: tu teisus, pinigai savaime nėra vertybė. Tai turi būti priėmonė. Aš nenoriu dirbti tiek, kad neliktų laiko daugiau niekam. Nes tada nematau prasmės iš tų pinigų. Bet turint ir norus, svajones ir poreikius, kuriems reikia gan nemažų sumų, bent pradžioj reikia įdėti daug darbo…
Dėl “duosi – gausi” taisyklės: pritariu. Bet ne ta prasme, kad duosi pinigus, o gausi tiek pat atgal :) O kad duosi geriausia ką gali pasiūlytio kaip paslaugą ar prekę, o tau sumokės atitinkamą geriausią tavo užprašytą kainą.
Pauliau: tu teisus. Dauguma seminaristų kalba apie patį. Tačiau tai pasiekti yra sunku (mano nuomonė). Be to, lietuvių požiūris nuo jaunų dienų yra stipriai formuojamas visai kita linkme – pinigai vertybė ir siektinumas, jų reikia daug ir t.t. ir t.t… Tokioj aplinkoj sunku suprasti “esmę” :)
Nors tavo schemos iš esmės yra ir teisingos, tačiau drįsčiau teigti, kad yra šiek tiek viskas sudėtingiau. Finansinį nepriklausomumą įtakoja ne tik alga, bet ir socialiniai ryšiai bei jų palaikymas. Pavyzdžiui, turint reikiamus ryšius, niekada nekils minčių pirkti už 6000lt teliką, kurį po pusės metų greičiausiai išmesi, nes nebeliks kas garantinį tvarko. Galbūt ryšiai padės tau įsigyti geresnį variantą ir pigiau. Vadinasi, sutaupysi. Efektyvus pinigų leidimas irgi prisideda prie greitesnio tapimo finansiškai nepriklausomu… :)
@MekDrop
True. Ryšiai. Tas visais laikais buvo svarbu, ir gyventi gali padėti geriau, nei pinigai.
Kita vertus, neturėti ryšių bet turėti pinigų… Retas atvejis :)
Ir visgi: žmonės, netaupantys pinigų, kad ir kiek jie beuždirbtų, galiausiai jų neturės. Nes daug uždirbantys žmonės dažniausiai mąsto ir rytojui.
Stepai, o kodėl geri dalykai turi būti lengvai pasiekiami:)? Viskas turi savo kainą – kuo didesnio atlygio nori, tuo daugiau pastangų reikia įdėti.
Ne tik lietuvių, bet ir daugumos pasaulio žmonių požiūris nuo jaunų dienų yra stipriai formuojamas ne ta linkme. Užtat keli procentai žmonių ir valdo visus pasaulio pinigus – nes sugebėjo išsivaduoti iš primetinėjamų iliuzijų ir suprato/atrado/išmoko pagrindinius pinigų valdymo principus.
@Paulius
Aš neteigiau, kad geri dalykai turi būti pasiekiami lengvai. Nes tada būtų gyventi neįdomu :) Visgi tas skirtumas, kad visi skirtingi ir turi skirtingai yra geras ir verčia judėti tolyn. Na… Tik tuos, kurie to nori.
Bet man, kai jaunam krienui :D sunku nuspręsti, kiek to laiko aš noriu skirti darbui, kiek “gyvenimiškiems dalykams”. Analizuojant tavo minėtus turtingus žmones, galima atrasti autobiografijų, kur jie pamini:
“Kai turiu pinigų tiek, kad negaliu jų išleisti, supranti, kad neturiu žmonių, su kuriais galiu būti laimingas. Dideli namai (rūmai) yra tušti, tikrų draugų nėra, artimo žmogaus tuo labiau”. To aš tikrai nenoriu. Bet nežinau ribų… Ir klausimas, ar jas galima sužinoti to visko nepatyrus :)
@Stepas
Sužinoti galima, tačiau dažniausiai galutinai įsitikinama tik tada, kai patiri savo kailiu.
True. Dėl to gyventi įdomu, bet ir pamokos būna žiaurios.