
Katino neturiu, taigi kalbuosi pats su savim...
Prieš kurį laiką pagalvojau, kad programavimas – visgi ne man. Norisi daugiau socialize‘inimo (bendravimo), veiksmo ir… Galbūt šiaip pabodo. Tačiau šiandien, po papildomo programavimo valydamasis dantis (beje, čia visi programuotojai taip daro. Paprogramuoja ir dantis išsivalo) supratau, kad melavau sau. Programuoti yra smagu!
Atlikau savianalize. Ir nusprendžiau. Mano požiūrio (“programuoti š”) kaltininkas – netvarka programuojant. Ne mano darbo vieta ar kodas – o darbo eiliškumo ir tvarkos pobūdis.
Truputį apie tai plačiau: kartais man tenka atlitki nuo 1 iki 5 darbų vienu metu. Kadangi aš esu patiniškos lyties atstovas, suprantama, kad man tai sekasi sunkiai. Darbai juda lėtai. Nemotyvuoja. Nervina. Neįdomu!
O va freelance’indamas (dirbdamas papildomai) – dirbu prie vieno projekto. Kai kuriu kelias panašias vietas, galvoju, kaip čia ką geriau, o po to kartais net grįžtu prie ankstesnio kodo ir jį perrašau (refaktoringas ankstyvoje statijoje padeda potencijai?).
Nepasakosiu, kad programavimas – menas. Jeigu ne menas, tai tikrai kūryba. Jeigu netikite manim – prašome kreiptis, paaiškinsiu asmeniškai, kokį kūrybinį procesą išgyvena programuotojai. Pradedant kintamųjų, funkcijų ir objektų pavadinimų galvojimu, o baigiant visa logika ir saugumo politikos įgyvendinimu.
Reziumuojant šį mano lyrišką kūrinį, galiu pasakyti tiek:
- svarbu programuotojui duoti dirbti prie vieno darbelio jo nepertraukiant. Tai nebūtinai turi trukti mėnesius, tačiau vienas darbas vienu metu. Arba programuotojas bus moteris, sugebanti viską suderinti… Ane.
- po krepšinio kūnas pavargęs, o pro besiblausiančias akis sunku įžiūrėti ką. Bet gera. Tuoj miegoti!
- seniai nebuvau rašęs tokio lengvo pobūdžio įrašo.
Sėkmės, kolegos! Geros savaitės ir… Palinkėsiu naujų vėjų. Gerų vėjų.
IT, Mano nuomonė, Pikantiška
mintys, patinka, programavimas
Nauji komentarai